Mažus vaikystės pėdsakus kadais nuplovė laiko bangos
Ir paaugliškas svajones nusivedė iš pasakų išnirę milžinai.
Kur dingo tie berniukai ir mergaitės,
Kurių jau spėjo pasiilgti geltoni suolai?
Užaugo tie berniukai ir mergaitės
Ir nebesutelpa kuprinėje gyvenimo planai.
Žaliom bangom jau nuvilnijo vaikiškos išdaigos,
Laiveliai popieriniai išplaukė seniai…
Paskutinis skambutis … Ateina jis kas metai, bet vis kitiems. Būna vienintelis, nepakartojamas, į nieką nepanašus. Daugelį buvusiųjų skambučių primena gal tik šventinis šurmulys, gal mažytė nuostaba, o gal nedidelis pavydas žiūrint į ABITURIENTUS. Juk tik tas supras, kas dedasi jų širdyse, kam ateis toks pats metas…
Gero Jums skrydžio, mieli abiturientai!
